Šiandien jūsų dėmesiui – absoliučiai su elektromobiliais nesusijęs straipsnis apie mokytojus. Vakar buvo mokytojų diena ir, nors neparašiau apie tai nieko vakar, visgi nutariau parašyti bent šiandien. Skaitydami mano prirašytas „paklodes” turbūt sunkiai patikėsite, bet savo mokyklinėje „karjeroje” nekenčiau rašinių. Jei juos rašydavom klasėje, pamokų metu, prirašydavau silpnam šešetui. Jei užduodavo namie rašyti, turbūt esu kokį vieną iš 30 parašęs, o už kitus gaudavau dvejetus, nes tiesiog nieko nepristatydavau.

Su gramatika ir skyryba buvo dar prasčiau. Žodžiu, labai diplomatiškai sakant, rašyti man „nelabai sekėsi”. Taip buvo iki 10 klasės, kai įstojęs į licėjų gavau lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Marių Mikalajūną. Paprastai visi jį žinojo kaip „Mikalaškę”. Su šiuo mokytoju „draugavau” vos pusmetį, bet jo padaryta įtaka trunka iki šiol.

„Mikalaškė” ir lietuvių kalba

„Mikalaškė” mėgdavo naujus mokinius, netgi tuos, kurie įsivaizdavo, kad jie moka rašyti, nustebinti. Kaip? Diktantais po vieną žodį, be kartojimo, be intonacijos, be aiškių skyrybos ženklų vietų ar sakinių pabaigos ženklų. Taip vieną lietuvių pamoką rašėme po vieną žodį diktuojamą diktantą, o antrą bandėme sukurti rišlų tekstą iš to žodžių kratinio sudedant skyrybos ženklus.

Eksperimentas buvo vykęs su kaupu – pirmo tokio eksperimento rezultatai svyravo tarp 0 ir 3 balų 10-balėje skalėje. Geroji šio mokymosi tipo pusė – jei mokytojas pažymėdavo klaidą, o tu sugebėdavai klaidą „apginti” skyrybos taisyklėmis, tą klaidą tau anuliuodavo.

Patikėkite, taisykles išmokome mintinai ir ne dėl to, kad mums liepė jas išmokti. Tiesiog tai buvo vienintelis būdas pagerinti pažymį už skyrybą. O kur dar pasitenkinimas, įrodžius lietuvių kalbos guru, kad taip, kaip padarei tu gali būti tinkama pagal taisykles.

Balai ėmė taisytis, o „challenge’as” pagerinti pažymį visus padarė skyrybos taisyklių ir gramatikos ekspertais.

„Mikalaškė” ir lietuvių literatūra

„Mikalaškė” mokė mus ir lietuvių literatūros. Atsimenate, kaip man sekėsi su rašiniais? Tai štai, per pusmetį namie reikėjo parašyti tris rašinius. Spėkite, kiek aš jų parašiau? Apvalų nulį. Spėkite, kaip buvau „įvertintas” už tokias „herojiškas pastangas”? Devyniais „kuolais” (vienetais). Tiesiog kiekvienas rašinys buvo vertinamas už turinį, gramatiką ir skyrybą…

Bet šis mokytojas turėjo unikalių mokymo metodų ir literatūroje. Vietoj to, kad kas savaitę prabėgomis skaitytume po knygą ir jos atsiskaitymui, kaip vėliau pasirodė, užtektų paskaityti kritikų reziume, „Mikalaškė” mus pusmetį mokė studijuoti vieną vienintelę knygą. Bet studijuoti nuodugniai ir labai gilintis net į menkiausias detales. Mokėmės perskaitę vieną lapą apsakyti viską savais žodžiais, interpretuoti, nuspėti, kas turėtų nutikti vėliau ir t.t.

Iš pradžių būdavo nedrąsu, bet ilgainiui supratęs, kad tuomet turėtų dar tik trijų „kuolų” vidurkis bus nekoks, pradėjau bandyti šnekėti ir dėstyti savo mintis. Keista, bet kartais net dešimtuką uždirbdavau. Taip atsirado ne mechaninio skaitymo ir „next”, „next” knygų rijimo įgūdžiai, bet supratimas kaip reikia interpretuoti bei dėstyti savo mintis, o ne mintinai kalti turinį ar veikėjų vardus.

Žurnalas Naujoji Komunikacija (NK)

Nusikelkime 13 metų į priekį, kai atėjus krizei ir man netekus darbo vietos gavau pasiūlymą būti „geležies” skyriaus redaktoriumi, tuomet dar populiariame IT žurnale NK (Naujoji Komunikacija). Nesvarstydamas jį priėmiau ir tada sulaukiau tuometinio vyr. redaktoriaus Gintaras Gimžauskas skambučio, kuris paprašė mano anksčiau rašytų straipsnių pavyzdžių. Įsivaizduoju jo nuostabą, kai gavo atsakymą, jog anksčiau nesu niekada rašęs straipsnių. Pokalbyje buvo ilgoka pauzė, nes, matyt, Gintaras rinko švelnesnius žodžius savo atsakymui…

Kaip ten bebūtų, Gintaras manimi patikėjo, o aš pradėjau rašyti „paklodes” apie kompiuterinę „geležį”. Laikinai netgi buvau pakeitęs Gintarą vyr. redaktoriaus pereigose. Per mėnesį prirašydavau ne vieną straipsnį ir visi jie buvo ilgi – aš kitaip nemoku. Deja, NK žurnalą užtiko krizė ir mano žurnalistinė karjera baigėsi vos prasidėjusi.

www.100ProcentuElektrinis.lt blogas

Prabėgo dar 8 metai ir 2016 startavau su blogu „Gyvenimas Lietuvoje su Nissan Leaf”, kurį šiandien žinote kaip www.100procentuelektrinis.lt , mat neilgai trukus supratau, kad elektromobilių yra ir kitokių 🙂 Blogą rašyti idėja kilo kiek anksčiau, nei pradėjau jį iš tiesų rašyti. Čia mane labai palaikė ir paskatino žmona. Jei ne ji, vargu ar šiandien būtų tokia FB grupė, blogas ir netgi šioks toks „brandas”, žinomas bent jau elektromobilistų gretose.

Kodėl dedu off-topic straipsnį?

Ką gi aš norėjau pasakyti šia, dar viena „paklode”?

O gi tai, kad noriu labai padėkoti mano mokytojams – tiek mokyklų ar universiteto, tiek darbo ir gyvenimo mokytojams. Ir žinoma, tiems, kurie manimi patikėjo bei kurie skatino judėti į priekį. Jei ne jie, aš galbūt vis dar būčiau tas 9 „kuolus” per pusmetį surinkęs dešimtokas, nemokantis nei rašybos, nei skyrybos, nei kitų gyvenimo tiesų.

Nepamirškite bei padėkokite ir jūs savo mokytojams ar gyvenimo vedliams, nes tikrai, manau, tokių žinote ne vieną.

.

#Ačiū #gyvenimo #mokytojams

Previous articleKompensacija elektromobilių pirkėjams – WTF?
Next articleSaulės elektrinė, APVA, terminai ir pinigai

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here